Józef Kazimierz Kossakowski and the Everyday Life of Priests in the Polish-Lithuanian Commonwealth in the Period of Enlightenment

XVIII amžiaus pabaigoje augo takoskyra tarp sparčiai besikeičiančių normų ir vertybių sistemos bei feodalinės sistemos gniaužtuose išliekančių Abiejų Tautų Respublikos parapijų dvasininkijos kasdieninio gyvenimo sąlygų. Daugelis religinės raštijos kūrėjų siūlė įvairias pertvarkos idėjas. Kai kurias šių idėjų ėmėsi įgyvendinti vyskupai, šiandien žinomi kaip apšviestosios katalikybės ir katalikiškosios Apšvietos atstovai. To meto dvasininkų keliamų idėjų ribotumas buvo susijęs su beneficijų sistema, apibrėžusia tiek bažnytinių pajamų šaltinius, tiek ir išrinkimo į bažnytines pareigybes būdus. Kunigo karjera priklausė nuo jo kilmės ir turimų patronų įtakos, bet ne nuo sugebėjimų ar asmeninių nuopelnų. Turtingų parapijų klebonai visas savo pareigas „deleguodavo“ vikarams, o pastarieji, turėdami per menką aprūpinimą, neretai savo išlaikymo kaštus perkeldavo ant tikinčiųjų pečių. Šio straipsnio tikslas yra remiantis Livonijos vyskupo Juozapo Kazimiero Kosakovskio kūrybos analize atskleisti įtampą, išryškėjusią tarp Apšvietos epochos idealų ir feodalinės tikrovės. Livonijos vyskupas buvo vieno kompleksiškiausių ir radikaliausių projektų, siekusių pakeisti dvasininkų kasdienybę, autorius, savo idėjas išdėstęs moralistiniame romane Kunigas klebonas (Ksiądz pleban). Drauge puikiai išmanydamas beneficinės sistemos realijas, J. K. Kosakovskis sugebėjo jas tinkamai išnaudoti asmeninei gerovei kurti. Šią savo veiklą, neretai akivaizdžiai priešingą deklaruotoms idėjoms, jis aprašė atsiminimuose. Remiantis šiais šaltiniais, per asmeninės dvasininko refleksijos prizmę analizuojama reali ir postuluojama parapinės dvasininkijos kasdienybė Apšvietos epochoje.

In the late eighteenth century, the distance between the changing norms and values and the unchanging material conditions of priests’ everyday lives grew rapidly. The aim of this article is to explore and understand the life and work of the bishop of Livonia, Józef Kazimierz Kossakowski. He was the author of Ksiądz pleban [The Parson], one of the most acknowledged parenetic books promoting new social obligations of priests, however his actions were far from the ideals he promoted. His case is especially interesting because he also wrote a diary describing his life from the childhood to becoming a bishop.