Romos katalikų dvasininkų tarnybos prasižengimų samprata ir praktika Šiaurės vakarų krašte (po 1863–1864 m. Sukilimo – iki XX a. Pradžios)

This article analyses the concept of the official misconduct of the Roman Catholic clergy in the sphere of the civil authorities in the so-called Northwest region (which comprised the dioceses of Vilnius and Samogitia [Telšiai]) in the decades from the Uprising uf 1863–1864 to the beginning of the 20th century. It also dwells on the legal situation of Catholic clergymen, and the practice of their punishment that developed after the January Uprising. A more detailed inquiry into the ways clergymen were punished for their official misconduct is aimed at disclosing not only the attitude of the civil government towards the clergy, but also the social standing of the clergymen in the society of those times, and the attitude towards their duties.

Straipsnyje analizuojama, kokia Romos katalikų dvasininkų tarnybos prasižengimų samprata funkcionavo pasaulietinės valdžios sferoje vadinamajame Šiaurės vakarų krašte (jam priklausiusiose Vilniaus ir Žemaičių (Telšių) vyskupijose) dešimtmečiais po 1863–1864 m. sukilimo ir iki XX a. pradžios. Nagrinėjama katalikų dvasininkų luomo teisinė situacija ir bausmė dvasininkams skyrimo praktika, besiformavusi po 1863–1864 m. sukilimo. Detaliau aptariant bausmes dvasininkams už tarnybos prasižengimus siekiama parodyti ne tik pasaulietinės valdžios požiūrį į dvasininkų luomą, bet ir dvasininkų socialinę laikyseną anuometinėje visuomenėje, požiūrį į savo luomo pareigas.